Štai situacija: žmogus dirba kažkokiame UAB‘e statybininku. Viršininkas Juozas pasiunčia į kitą miestą. Duoda automobilį, visus reikiamus įrankius, moka kiekvieną mėnesį atlyginimą. Reikia tik dirbti. Darbininkas nuvyksta į paskirties vietą ir sako sau:  „Aš netikiu, kad dirbu UAB‘e, netikiu kad Juozas mano viršininkas. Automobilis mano, nes aš su juo važiuoju, įrankiai mano, nes aš juos atsivežiau automobiliu“. Ir pradeda blogasis darbininkas dirbti sau, dėdamas į kišenę viską, ką uždirba. Kas bus, kai atvyks viršininkas Juozas? Vargas tokiam darbininkui!

Jis bus įmestas į kalėjimą ir sėdės ten tol, kol neatsiteis už kiekvieną pavogtą daiktą ir nusuktą sumą. Ar ne panašiai yra ir mums, atsiųstiems į šią paskirties vietą (vadiname ją gyvenimu Žemėje)? Mus „Viršininkas“, atsiuntęs į čia, aprūpino, davė viską, ko mums reikia, pasiuntė mus į čia su užduotimi, o daugelis žmonių sau sako: „Aš netikiu tuo!“ Kas bus, kai „Viršininkas“ pareikalaus ataskaitos už nugyventą gyvenimą? Štai šiam netikėjimui sudaužyti ir skirtos įžvalgos apie mus, mūsų gyvenimą, jo prasmę ir pašaukimą.

Paskyra

Paskyra atvykti į planetą žemė

Paskyra atvykti į planetą žemė

Praeitame tūkstantmetyje, vieną šiltą pavasario rytą, „Viršininkas“ skyrė komandiruotę į įdomią, bet naujoms būtybėms labai priešišką „darbovietę“.

Atvykimas

Patalpinimas į kažkokią kapsulę pilną skyščio

Patalpinimas į kažkokią kapsulę pilną skyščio. Žmogiška butybė

Atvykus, devynis šios vietovės laiko vienetus, kuriuos vietiniai vadina mėnesiais, teko praleisti panardintam skystyje ir kažkokioje biologinėje kapsulėje. Viduje buvo tamsu. Tik daug vėliau sužinojau, kad ta kapsulė reikalinga tam, kad gaučiau savo nuosavą biologinę terpę. Šioje vietoje materijos tankis toks didelis, kad visos legalios būtybės turi kietą biologinį apvalkalą. Jie jį vadina kūnu.

Biologinis apvalkalas

Gavau naują biologinį apvalkalą vadinamą kūnu

Gavau naują biologinį apvalkalą vadinamą kūnu

Aplink mane  susiformavo biologinis apvalkalas, kuris visiškai nukopijavo mano formą, kurią gavau kartu su paskyra. Tik ta forma labai sumažinta – it ankšti rūbai. Praėjus nustatytam laikui, biologinė kapsulė pradėjo trūkčioti, smarkiai mane spausdama. Kapsulėje, virš mano galvos, atsidarė skylė ir išbėgo visas skystis. Biologinės kapsulės sienelės mane suspaudė. Štai dabar čia tikrai ankšta ir nepatogu. Po kiek tai laiko, kapsulei mane bemaigant, per virš viršugalvio atsivėrusią ertmę buvau nemandagiai išprašytas lauk. Aplinkui pasidarė šalta. Norėjosi tik rėkt. Taip ir padariau.

Nauja būsena

Atvykus į žemę ir gavus naują apvalkalą patyriau naują būseną

Atvykus į žemę ir gavus naują apvalkalą patyriau naują būseną

Įdomus dalykas, kad gavus naują apvalkalą, vadinamą kūnu, automatiškai užblokuojama visa informacija, kurią turėjau sukaupęs iki tol, ir prijungiamos naujo apvalkalo smegenys. Tos smegenys turi ir atminties funkcijas. Bet atmintis naujam kūnui skiriama tuščia. Ja reikia užpildyti. Nieko nežinojimas man buvo žiauriai nenatūrali būsena, todėl su žvėrišku apetitu pradėjau analizuoti naująją paskirties vietą, viską ir ragaudamas, ir  uostydamas, ir liesdamas, ir apžiūrinėdamas. Kaip nepatogu su tuo naujuoju apvalkalu gyventi! Jis toks nerangus ir manęs visai neklauso.

Teko daug praktikuotis, kol bent pakenčiamai pradėjau valdyti tą naują kūną. Aišku, kai pradėjau matyti naujojo kūno akimis, pasaulis pasirodė supaprastintas. Ten daug ko nesimato, o kai žiūri ne per apvalkalines akis, ten matosi daugiau visokių būtybių. Bet ilgainiui pradėjau žiūrėti tik kūno akimis ir taip pripratau prie kūno, kad visus pojūčius ir reiškinius pradėjau rinkti tik per kūną. Aišku, tik atmerkęs kūniškąsias akis, pamačiau pirmąjį savo mokytoją. Kažkodėl vietiniai jį vadina labai paprastai dviem garsais, kurie kartojasi. Tuos garsus paprasčiausia ištarti praktikuojantis su nauju kūnu. Kai kas nors man būdavo ne taip, aš norėdavau sakyti “man skauda”, o gaudavosi tik „ma… ma…“, sunku ištart net paskutinę „n“  – garsų skleidimo įtaisai mano naujajame apvalkale manęs visai neklausė. Taigi ir pasilikau kurį laiką su tuo poreikiui išreikšti skirtu dvigarsiu ma-ma. Taip – „mama“ – ir pavadinau savo pirmąjį sutiktą mokytoją, kuris turėjo tokį pat išorinį apvalkalą kaip ir aš.

Pamokos

Gavau naujų mokytojų ir papuoliau į vietą kur buvo daugiau tokių kaip aš adeptų

Gavau naujų mokytojų ir papuoliau į vietą kur buvo daugiau tokių kaip aš adeptų

Išmokau paimti visokius spalvotus daiktus ir juos padėti. Išmokau paduoti juos kitiems. Vieną dieną, duodamas kamuoliuką kitam savo mokytojui, norėjau pasakyti: „Te, imk, pažaiskim!“, o gavosi tik „te-te“. Ir niekaip kitaip neišėjo pasakyti, tik „te-te“. Tada taip ir pavadinau savo antrąjį mokytoją – tėtė. Vėliau išgyvenau periodą, kurį vietiniai vadino vaikyste. Anuomet šis pasaulis pasirodė toks netobulas. Teko suprasti, kad šiame pasaulyje yra žodžiai „negalima“ , „ne“ “, „nedaryk“, „neimk“. Vėliau mane vesdavo į tokią vietą, kur būdavo daug naujų, tokių kaip aš, adeptų. Teko mokytis komunikuoti su tokiais kaip aš. Ir čia buvo vertinamos to ankšto apvalkalo įvaldymo savybės. Gavome naujus mokytojus, kurie mokė įvairiausių dalykų.

Smegenys

Šioje planetoje visų labiausiai vertinama smegenų veikla ir atmintis

Šioje planetoje visų labiausiai vertinama smegenų veikla ir atmintis

Vėliau mes visi, jau neblogai įgudę, buvome perkelti mokytis į kitus statinius. Ten buvo daug naujų mokytojų, kurie mokė ir lavino mus įvairiausiomis, su šia vietove susijusiomis temomis. Mokė visokiausių dėsnių ir taisyklių. Iš viso to supratau, kad skubama man padėti pripildyti kūno atminties blokus visokeriopa reikiama informacija. Po to reikėjo išmokti tą informaciją naudoti, remiantis tam tikromis taisyklėmis. Vietiniai gyventojai tuos, kurie sugeba savo atminties blokuose sukaupti labai daug informacijos, vadinami protingais. O asmenybės, kurios sugeba tą sukauptą informaciją panaudoti praktikoje, vadinamos išmintingomis.

Matymas

Matymas trečiąja akimi tai užblokuotos gebos.

Matymas trečiąja akimi tai užblokuotos gebos.

 Ten tie mokytojai man atrodė labai keisti. Jie kažkodėl nematydavo tų keistų būtybių, kurias aš mačiau aplinkui, kurios su manim žaisdavo nuo pat atvykimo. Kitos būtybės  mane gąsdindavo sukeldamos jausmą, kad mane suės. Tada bandydavau pasakyti kam nors iš mano mokytojų apie tas būtybes ir paklausti jų, kas jos tokios, ko jos nori ir ką jos daro. Mokytojai, visi kaip vienas, tvirtindavo, kad jų nėra. Ir mane gąsdindavo, kad jei aš ir toliau kalbėsiu apie viską, ką matau, tai būsiu uždarytas į tam tikrą vietą, kur visus matančius uždaro.

Taip supratau, kad šioje vietovėje ne visus matomus dalykus leidžiama matyti. Po to sužinojau, kurie iš jų vadinasi nematomi, o kurie daiktai ir būtybės – matomi. Vėliau iš tikro pradėjau matyti taip, kaip visi mokytojai. Mačiau tik tai, kas galima. O galima buvo matyti tik kietų kūnų paviršius. Ten, toje mano paskyrimo vietoje, kai žmogus pradeda matyti daugiau nei kiti, tai vadinama  liga arba gedimu. Tik vėliau supratau, koks tas gedimas. Gedimas yra, kai esybė blogai ar nevisiškai prisijungia prie apvalkalo, vadinamo kūnu. Blogai prisijungusi esybė iš dalies mato dalykus per apvalkalo regos organus, o iš dalies tiesiogiai. Tiesioginis matymas beveik niekuo nesiskiria nuo netiesioginio. Tiesioginiu būdu žiūrint, vaizdas matomas iš kaktos zonos, kurioje yra apvalkalo regėjimo organai, vadinami akimis.

Matymas ne vien akimis

Matymas ne vien akimis toje vietovėje  laikomas broku ir tas brokas taisomas kažkokių cheminių junginių arba žaibo, vadinamo elektra, pagalba: esybė trumpam atjungiama  nuo kūno, po to jai vėl leidžiama prisijungti. Supratau, kad elektros srove esybę galima arba prijungti, arba atjungti nuo kūno. Tik vėliau, kai išmokau žvalgytis laike, ir pažvelgęs laiku atgal pamačiau, kad pačioje pradžioje matymas abiem būdais nebuvo liga ar gedimas – tai buvo norma. Juk būtent dėl to ir kilo tų būtybių pavadinimas „žmogus“. Vienoje iš čia, žemėje, esančių kalbų žmogus vadinamas sudurtiniu žodžiu человек, kur чело reiškia kaktą arba vietą tarp akių, o век reiškia amžių. Taigi anksčiau jos, tos žmogiškos būtybės, buvo reginčios amžius arba laiką. 

Tai reiškia, kad jos sugebėdavo matyti ne tik daiktų paviršius, bet ir daiktų, reiškinių esmę, kitas plika akimi nematomas būtybes ir sugebėdavo matyti ir į ateitį, ir į praeitį. Bet dėl tik dabar man žinomų priežasčių visi adeptai treniruojami matyti tik vienu būdu. Jiems neleidžiama jokie kiti matymo būdai. Bet, kaip bebūtų, kai kurioms būtybėms pavyksta iš naujo išmokti matyti ir tiesioginiu būdu. Tokius čia gerbia, jų bijo ir vadina aiškiaregiais. Tik išskirtinis luomas žino, kaip žiūrėti tiesiogiai. Tie mokymai slepiami ir laikomi paslaptyje. Man pavyko išsiaiškinti, kaip galima matyti tiesiogiai. (Skaityti toliau)

Gyvenimas iš savo generuojamos energijos

Reikia gyventi iš savo generuojamos energijos Romas šimanauskas straipsniai apie gyvenima

Reikia gyventi iš savo generuojamos energijos

Pasibaigus mokymosi laikui, kuris trunka kiekvienam skirtingai  (vieniems 8 metus, kitiems – 12, o dar kitiems – ir per 30 metų), prasideda naujas laikotarpis. Reikia pradėti pačiam rūpintis savo apvalkalu. Apvalkalui reikalingi rūbai, maistas, priskyrimo vieta ir dar daug visokių kitokių dalykų. Iki tam tikro laiko nereikia eikvoti energijos apvalkalo palaikymui – viskuo pasirūpina mokytojai, čia vadinami tėvais. Buvome išmokyti ir pripratinti, kad apvalkalui kiekvieną dieną reikia duoti maistą, kitaip jis pradeda gesti ir nustoja funkcionuoti prieš tai sukeldamas daug blogų pojūčių. Tad apvalkalui reguliariai reikia maisto. Maistas būna tiktam tikrose vietose. Jo reikia gauti. Norint jo gauti, reikia turėti tam tikrų „energo lapelių“, čia vadinamų pinigais. Norint gauti tų lapelių, reikia atiduoti dalį savo energijos. Keista tai, jog šioje Visatos vietoje vienos būtybės už tą patį energijos kiekį gauna daugiau „energo lapelių“, kitos mažiau.

Labai atkreipiau dėmesį į kažkokius paslaptingus dėsnius, kuriems veikiant tu gali sunaudoti labai nedaug energijos, o gauti labai daug „energo lapelių“. Supratęs, kad „energo lapeliai“ yra šios vietovės pagrindinis traukos centras, pradėjau stebėti šią sritį, tas būtybes, kurios turi daug tų lapelių, taip pat „energo lapelių“ funkcionavimo dėsnius. (Toliau skaityti čia)

Branda

Žmogiška būtybė taikoskelias.lt dvasingi straipsniai Romas Šimanauskas

Kai mokinys pasiruošęs ateina ir mokytojas

 Atėjus laikui, kūnas užauga. Kūno augimas sustoja, kai planeta Žemė apsisuka apie centrą, vadinamą Saule, šiek tiek daugiau nei dvidešimt kartų. Čia įprasta žmogiškų būtybių apvalkalų dėvėjimosi laiką skaičiuoti planetos apsisukimais. Tuos planetos apsisukimus pavadinau Žemės ciklais. Jie vadina visa tai metais. Taigi kūno apvalkalui nustojus augti, prasideda periodas, vadinamas branda.

Vietinis žmogiškas individas visiškai susitapatina su savo apvalkalu ir galvoja, kad jis ir yra tik tas apvalkalas ir daugiau nieko (toks mąstymas – žmogui priešiškos sistemos veiklos padarinys: žmogiška būtybė visiškai suklaidinama, ir jos dėmesys sukoncentruojamas tik į daiktų paviršių). Bet kad ir kaip priešiškai nusiteikusi aplinka beklaidintų ir bemigdytų ir besistengtų, žmoguje įdėta kažkas, kas jį pabudina.  

Pašaukimo ieškojimas

Šio periodo metu tam tikros žmogiškos būtybės  išgirsta kūno protu nesuvokiamą vidinį šauksmą. Jos pradeda uždavinėti sau klausimus: kas aš? ką aš čia veikiu? koks mano pašaukimas? kam aš čia, šioje vietoje? Vietiniai tai vadina savo pašaukimo ieškojimu. Tai pirmas ženklas, kad esybei atėjo laikas pradėti vykdyti tai, ką ji buvo užsibrėžusi padaryti atvykdama čia. Jei būtybė įeina į savo pašaukimą ir jį vykdo, ji pajunta jausmą, kuris čia vadinamas pilnatve, laime, ramybe. Jei nepasiseka, tai patiria labai nemalonų jausmą, kuris vadinamas kančia, depresija, “važiuoja stogas”, nerimas, neužtikrintumas.

Kai būtybė pasiruošusi vykdyti savo pašaukimą, ji gauna taip vadinamą dvasinį mokytoją. Mokytojo pareiga – išmokyti žmogišką būtybę save tapatinti ne su išoriniu apvalkalu, o matyti save tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.

Žmogus – energijos jėgainė

Žmogiška būtybė taikoskelias.lt dvasingi straipsniai Romas Šimanauskas

Kiekvienas žmogus generuoja energijos daugiau už didžiausią atominę jėgainę

Žmogiška būtybė sutverta labai unikaliu būdu.

Žmogiška būtybė sutverta labai unikaliu būdu. Ji natūraliai generuoja nemažus kiekius energijos. Žmogus privalo sekti tos energijos balansą. Jei energijos lygis nukrenta iki nulio ir užsibūna tokioje padėtyje, tai žmogaus apvalkalas pradeda gesti. Sukurtas greitas energijos atstatymo būdas šioje planetoje vadinamas miegu. Žmogus miegodamas atsijungia nuo savo apvalkalo ir tampa savimi. Apvalkalas tuo metu generuoja energiją, kuri būtina apvalkalo palaikymui. Žmogiška būtybė sutverta taip, kad ji gali sugeneruoti energijos daug daugiau, nei jai reikia jos apvalkalui palaikyti. Tačiau žmogus dažnai praranda tą energiją, tiksliau pasakius, jis yra apvagiamas.

Organizuotas nusikalstamas kartelis

Man pavyko pamatyti šį nusikalstamą modelį ir išanalizuoti. Šioje vietovėje yra gerai organizuotas vagių kartelis. Jų pagrindinis tikslas – reketuoti žmogiškas būtybes. Tas organizuotas nusikalstamas kartelis taip subtiliai, sistemingai ir užmaskuotai veikia, kad beveik niekas iš vietinių žmogiškųjų būtybių to net nepastebi. Pabandysiu smulkiau išdėstyti šią problemą. Kaip pradžioje minėjau, yra dar ir daugiau šioje vietoje būtybių, kurios neturi apvalkalų. Tos būtybės nesugeba pasigaminti jiems reikiamos energijos pačios, tad joms reikia tos energijos gauti. Jie visa tai gauna vogdami iš žmonių. Kai žmogus apvagiamas, jis pasijunta silpnas ir dažniausiai nori miego, niekas jam neįdomu, jaučiasi pavargęs, suirzęs, nervingas, nedarbingas, visas pasaulis nusidažo juodomis spalvomis, valdžia būna bloga, visi būna aplinkui kalti.

Tai apvogtos būtybės bruožai. Tokiu būdu visa žmonija pavergta ir gyvena čia tik tam, kad būtų biojėgaine, arba mobilia valgykla, čia gyvenantiems parazitams. (Toliau skaityti čia)

Į Žemę atėjome ne šiaip sau

Kiekvienas turi gyvenimo misiją ir į šią žemę ateina ne šiaip sau

Kiekvienas turi gyvenimo misiją ir į šią žemę ateina ne šiaip sau

Kai sulaukiau pilnametystės, pradėjau mąstyti, kaip pakeist pasaulį, kaip jį padaryti geresniu. Pradėjau domėtis tais žmonėmis, kurių gyvenimas į šį pasaulį įnešė pokyčius. Vis galvojau, o ką aš galiu padaryti, kad pasaulis taptų geresnis? Daug sukau apie tai galvą. Mąsčiau apie politiko karjerą, bet supratau, kad būdamas politiku aš ničnieko nepakeisiu. Ten yra klanai, savi interesai, ir atėjęs vienas nieko nepadarysiu. Ir jei su sąžine neisiu į derybas, su manim bus susidorota ir tiek – ne tokius „padėjo į vietą”. Tad ir toliau mąsčiau, vis dėlto ką galiu padaryti tokio, kad pasaulis taptų kitoks (pasaulis toks, kokį jį mačiau, manęs netenkino)?

Pirmiausiai pradėjau gilintis į man kilusius klausimus: ką turiu padaryti šioje žemėje, kokia gyvenimo prasmė? Man niekas neįrodys, kad tokia protinga būtybė kaip žmogus atėjo į šį pasaulį vien tik valgyti, daugintis ir tuštintis. Tai daro ir visai neturinčios protinių sugebėjimų būtybės. O žmogus turi mąstymą, geba kalbėti. Gamta gi nesišvaisto resursais. Gamtoje viskas ekonomiška. Ir jei žmogui duotos smegenys, tai jos ne tam, kad šiaip galvos tūrį užpildytų, kaip kokie technologiniai užpildai, naudojami statyboje. Viskas, kas žmoguje įdėta, viskas ir yra nuorodos į žmogaus gyvenimo prasmę.

Kodėl žmonės kenčia?

Kas yra žmonių kančios priežąstis, kodėl jie kenčia taikoskelias.lt dvasingi straipsniai

Kas yra žmonių kančios priežąstis, kodėl jie kenčia

Šis klausimas krečia žmones kaip drugys. Kur kančios priežastis? Tai sprendė ir Buda Šakjamunis, daug mąstė, kas yra kančia ir kaip išvaduoti pasaulį iš jos. Buda atrado, kad kančių priežastis – egocentriškumas.

Aš studijavau budistines tiesas, bet jos ne tik neatsakė į daugelį klausimų, bet tik dar padidino klausimų kiekį. Jei kančios priežastis atskiras „ego“, tai kam tada jis įdėtas žmoguje, kam tas „ego“ reikalingas? Negi, kai Dievas projektavo žmogų, sumontavo tą “ego”, kad jis kentėtų?

Dievas tobulas

Dievas tobulas ir, jei remsimės Biblija, žmogų sutvėrė pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Vadinasi, į žmogų sudėjo tą, ką Pats turi. Taigi ir „ego“ Jis turi. Tai ką, Dievas gyvena kančioje? Ne, aišku, kad negyvena. Biblija sako, kad ten, kur Dievas, ten harmonija, laimė, meilė, ir nėra blogio, kančios. Pagal Budą, reikia numarinti „ego“, ir tada pasitrauks kančia. Taip, numarinus „ego“, kančia pasitraukia, bet taip pat pasitraukia ir džiaugsmas, ir meilė, ir kiti jausmai, nes jie kyla iš vidinio „ego“. Na, nejaugi Dievas sukonstravo žmogų taip, kad reikėtų kažką išoperuoti, kažko atsisakyti? Vadinasi, mes turime taisyti Dievo darbus? Jis suklydo, davė „ego“, mes, protingesni už Jį, atitaisome klaidą ir gyvename laimingai? Tikrai ne.

Viskas, kas žmogui duota, turi prasmę ir paskirtį.

Viskas, kas žmogui duota, turi prasmę ir paskirtį. Čia tiktų palyginimas su automobiliu. Įsivaizduokite, žmogus nusipirko naują automobilį ir iš jo išmeta viską, ko paskirties nesupranta. Išmeta atsarginį ratą, nes mašinai važiuoti užtenka keturių ratų, kam penktas? Išima vaistinėlę – kam ji, jei turiu šeimos gydytoją. Jam ir saugos diržai atrodo nereikalingi ir trukdo. Ir gesintuvas – tikra rakštis. Bet iš tikrųjų visi tie dalykai turi prasmę ir jie reikalingi. Jie reikalingi apsaugoti žmogų nuo nelaimių. Taip ir „ego“ reikalingas, tik reikia žinoti, ką jis daro ir kokia jo paskirtis. Atsikankinęs keturias dešimtis metų supratau, kam ir kas reikalinga. Supratau, kam reikalingas pyktis, kam reikalinga agresija, juokas, ašaros ir kiti panašūs dalykai. Bet ir apie tai – vėliau.

 

Žmogiška būtybė

Romas ŠIMANAUSKAS