Sendaikčių restauravimas ir namų erdvės puošimas jais. Ką reikia žinoti?

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt strapnsinai apie sendaikciu restauravima

Marijampolietis Romas ŠIMANAUSKAS, be daugybės savo darbų ir užsiėmimų, didelį dėmesį skiria būtent sendaikčių restauravimui. Baigęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės meno mokyklą, po to – Kauno technologijos universitetą, kaip pats sako, įgijo galimybę sujungti meno ir technikos žinias, taigi tokiu būdu tapo įmanoma atlikti bet kokius restauravimo darbus. 8 metus dirbo Norvegijoje, kur vadovavo tarptautinei įmonei, kuri užsiiminėjo taip pat ir senovinių statinių restauravimu. Taigi su pašnekovu kalbamės apie tai, kas aktualu gyvenamosios vietos puošybai ir … apie sendaikčius bei jų restauravimą.

– Kokius daiktus jūs restauruojate?

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt strapnsinai apie sendaikciu restauravima

– Restauruoju viską, jei susitariame dėl kainos. Kadangi „Karitui“ nepriklausau, tai už darbą imu eurus. O šiaip restauruoti galiu senovinius laikrodžius, pakabinamus, sieninius su visokiomis gegutėmis ir t.t. Taip pat galiu restauruoti senovinius vežimus, karietas, roges, baldus, antikvarinius ginklus… Iš tiesų man lengviau būtų išvardinti ko nerestauruoju.

– Kaip yra restauruojama? Ką būtina keisti, o ką reikia stengtis išsaugoti?

sendaikčių restauravimas Romas Šimanauskas taikoskelias.lt strapnsinai apie sendaikciu restauravima

Sendaikčių restauravimas

– Vieni žmonės nori, kad senų detalių būtų kuo mažiau arba išvis jų nebūtų, tuomet gaminu viską naujai, kitiems reikia, kad būtų palikta kuo daugiau „senos ląstelienos“, tada gaminu įtvarus ir tvirtinu visas detales iš vidaus (nieko nereikalingo nesimato, daiktas būna tvirtas, išlieka senoviškas, su specifiniu „viduramžių“ kvapu. Aišku, namuose laikyti senienas nėra labai gerai, nežinia gi, kas buvę senų daiktų šeimininkai, kaip jie gyveno ir kam naudojo tuos daiktus. O padarius naują daiktą ir jį „susendinus“, viskas atrodo kaip labai sena, o iš tikro tai yra naujas ir „švarus“ gaminys.

 

– Ar seni daiktai gali kartais kenkti sveikatai, pavyzdžiui, kokie nors įrenginiai iš seno malūno, kur gausiai buvo naudojami chemikalai ir pan.?

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt strapnsinai apie sendaikciu restauravima– Na, jei daiktas tikrai senas, tai nemanau, kad jis gali kam pakenkti. Seniau nebuvo naudojama tiek chemikalų, kaip dabar. Jei kas būdavo dažoma, tai naudojami būdavo natūralūs pigmentai ir natūralios medžiagos. Na, nežinau, kokie chemikalai galėjo būti naudojami sename malūne. Ar tai vėjo, ar vandens malūnas, jų veikimo principai gana panašūs.

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt strapnsinai apie sendaikciu restauravimaTen mediniai konstruktyvai, kurie paverčia vėjo ar vandens energiją į naudingą fizinę jėgą. Taigi vienintelis chemikalas, kurį matau, tai kiaulės taukai sutepti judančioms detalėms! Bet, tarkim, senoviniai veidrodžiai gali būti kenksmingi – ir dar kaip! Jei veidrodis labai senas, dar iš tų laikų, kai jų gamyboje buvo naudojamas gyvsidabris, štai tie veidrodžiai labai pavojingi. Todėl ir prietaras iš senų laikų atėjęs, kad jei sumuši veidrodį, namus užpuls nelaimės, arba kad veidrodžiai nelaimes neša. Bet tokie prietarai šiais laikais nieko nereiškia, bet tais laikais tikrai turėdavo pagrindo, nes sumušus tokį veidrodį po namus pasklisdavo gyvsidabrio dalelės ir garuodamos apnuodydavo ir apsargdindavo ten esančius žmones. Labai neseniai Lietuvoje to prietaro teisingumu galėjo įsitikinti vieno miesto teisėjai: net pastatą paskelbė nenaudotinu…

Sendaikčių restauravimas ir namų erdvės puošimas jais. Ką reikia žinoti?

– Kokios medžiagos naudojamos, kad puošybos elementai kuo ilgiau išliktų?

Sendaikčių restauravimas namų erdvės puošimas Romas Šimanauskas taikoskelias.lt strapnsinai apie sendaikciu restauravima

Sendaikčių restauravimas

– Na, priklauso nuo to, kur jie bus naudojami. Jei patalpų viduje, tai beveik kiekvienas medinis daiktas, bent kažkiek nubeicuotas ir perteptas spec. alyva ar kokia kita danga, gali stovėti šimtus metu. Kai mediniai daiktai naudojami eksterjere, tada jau reikia juos konservuoti. Kalbant apie medį, būtinas reikia išorinis padengimas. Jei reikia impregnuoti medį, kuris nebus tonuojamas ar dažomas, tai naudoju lietuvišką antiseptiką „Borolitas“. Jei reikia tonuoti, tai tinka beveik visi šiuolaikiniai dažai, skirti išorei.

Aišku, medinius elementus reikia prižiūrėti ir dažyti kas 5 metai – kitaip gamta visą grožį pavers juodžemiu. Senovės lietuviai medienos apsaugai naudodavo natūralius šarmus. Jei reikėdavo įkasti koplytstulpį, aišku, natūraliai, toks daiktas, įkastas žemėje, supūva per dešimt metų ir nuvirsta, tad senoliai įsigudrindavo naudoti du būdus medienos ilgaamžiškumui pasiekti:

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt strapnsinai apie sendaikciu restauravima1) rąsto galą, kuris kasamas į žemę, dėdavo atbulai, nei jis augo, kai buvo medis (šaknim į viršų): protėviai pastebėję, kad medžio vandens indai išdėstyti taip, kad drėgmę trauktų viena kryptimi – iš apačios į viršų (toks yra natūralus vandens siurbimo mechanizmas kamienu). Taigi senoliai koplytstulpio rąstą apversdavo ir įkasdavo atbulai, kad drėgmės netrauktų iš žemės; 2) tą galą, kuris būdavo kasamas, bočiai, sukūrę laužą, degindavo, kol pastarasis apanglėdavo. Tokiu būdu susidarydavo natūralus šarminis apsauginis sluoksnis. Joks grybas ar puvėsis per anglinį sluoksnį neprasiskverbdavo ir taip prailgindavo rąsto tarnavimo laiką dešimt kartų.

– Ar visada yra gražiau, kai daiktai restauruoti? Gal geriau kartais palikti daiktą tokį, koks yra, atsižvelgiant į vietą, kurioje jis stovės?

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt dvasingi strapnsinai apie sendaikciu restauravima

– Na, yra ir tokių entuziastų, kurie į namus pritempia visokių sulūžusių vežimo ratų, prikaišioja jų visur, kur reikia ir kur nereikia, kartais bloga darosi pamačius, kaip neskoningai visa tai išmėtyta sklypelyje. Suprantama, žmonės siekia etnografinio jausmo, kurį skleidžia tie daiktai. Betgi tą jausmą galima sugeneruoti nebūtinai naudojant senienas ir užgriozdinant visus praėjimus jomis. Reikia sukurti bendrą teritorijos arba jos dalies „sielą“. Efektyvu naudoti ne tiesioginius dirgiklius (noragus, supuvusius vežimų ratus ar kokias akėčias), o jų užuominas, taip sukuriamas menamas jausmas. Žmogus nemato jokių senų rakandų, o jausmas toks, lyg būtum pas močiutę kaime. Tai subtilu ir to neįmanoma pasiekti masiniu šabloniniu būdu. Jau Senovės Kinijoje žmonės suprato tai ir iš tų taisyklių išvedė net mokslą, kuris vadinasi FENGŠUI.

– Ar galima sendaikčius restauruoti pačiam? Jei taip, ką būtina žinoti, kiek tai užtrunka?

Sendaikčių restauravimas ratu restauravimas daiktu restauraviamas

Sendaikčių restauravimas

– Be abejo, galima. Reikia turėti šiek tiek žinių, kažkiek įrankių, truputį lėšų ir vagoną kantrybės. Norint restauruoti vežimo ratus, reikia daugiau įrankių. Rekomenduoju nusipirkti senovišką ratą, išardyti ir suprasti principą. Suprasti kiekvieno įpjovimo ar pasvirimo prasmę ir reikšmę. Senovinių gaminių paslaptys glūdi smulkmenose. Reikia būti smalsiam ir žingeidžiam, analizuoti viską. Ir tik supratus visus principus ir visus įpjovimus, kam jie padaryti, kiekvienos skylutės ar iškaltavimo reikšmę, tik tada galima tinkamai restauruoti vežimo ratą.

Restauruojant kažkokį paveikslo rėmą su drožybos elementais, pirmiausia reikia suprasti drožybos elementų ritmiką ir stilistiką, visa tai supratus reikia įsijausti į gaminį, stengtis pajusti, ką galvojo ir ką mąstė protėvių laikų meistras, gaminęs tą gaminį, ir tik asmeniškai įsijautus galima atkurti ir gana tiksliai trūkstamus drožybos elementus. taikoskelias.lt dvasingi strapnsinai apie sendaikciu restauravimaKartais, kai taip įsijauti į gaminį, pavyksta net susapnuoti, kaip atrodė visas gaminys.

Pagrindinis dalykas – įsijausti į restauravimo darbą, mylėti tą darbą, jei nėra nuotaikos ar nesiseka, nekišti nagų prie restauravimo – geriau eiti sukasti daržą ar nupjauti žolę. Dirbti prie restauravimo reikia tik jaučiant darbo alkį. Niekada nedirbti iš prievartos, kad reikia pabaigti. Reikia atminti, kad kokioje būsenoje būdamas kažką darysi, tai tą būseną ir skleis tas daiktas. Tas pats principas buvo naudojamas kad ir bažnytinių ikonų kūrime.

Ten meistras daug meldžiasi ir pasninkauja, atlieka religines apeigas ar badauja, kol patiria dieviškosios palaimos būseną, rytiečių vadinamą nirvana. Ir tik tada, kai palaima būna tokia didelė, kad norisi visą pasaulį apkabinti ir išbučiuoti, meistras imasi teptuko ir piešia ikonas. Vos ta būsena pasibaigia, padeda teptuką. Rezultatas – ikonos gydo, daro stebuklus. Ir tikros ikonos yra tokios brangios, kad mažai kas gali įpirkti. Štai kokiu būdu buvo gaminami kai kurie senoviniai meno dirbiniai ar daiktai, ir štai koki reikalavimai juos restauruoti!

– Ar dera tarpusavyje iš skirtingų medžiagų pagaminti daiktai?

– Na, tarkime, suderinti plastiką su Romas Šimanauskas taikoskelias.lt dvasingi strapnsinai apie sendaikciu restauravima paveikslu restauravimasmedžiu yra be galo sunku. Bet medis su akmeniu ir medis su raudona plyta dera labai. Aišku, priklauso ir nuo to, ko siekiama: jei iš sodybos norite padaryti „mišrainę“ arba „epochų muziejų“, tuomet galima derinti viską. Vis tik norintiems derintis kelis stilius rekomenduoju nenaudoti daugiau kaip dviejų stilių viename sklype. Kuo daugiau stilių, tuo labiau „apsunkintas“ vaizdas gaunasi.

– Kokias dar aplinkos puošybos klaidas esate pastebėję?

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt dvasingi strapnsinai apie sendaikciu restauravima paveikslu restauravimas– Didžiausia klaida, kurią matau, – tai šabloninis kopijavimas. Jei vienas žmogus pasidarė kažką įdomesnio, tai po metų kitų aplinkui visi tą patį kopijuoja ir dar labai neskoningai. Viename sklype ir bendrame architektūriniame ansamblyje dera akmeninis židinys, o kitame absoliučiai netinka, net „pjaunasi“ su aplinka.

Kopijuojant kažkokius elementus, nežiūrint visumos, dažniausiai nepataikoma į bendrą stilių ir sukuriami kompoziciniai bei spalviniai nesuderinamumai. Apskritai, kiek tenka matyti, yra labai prabangiai sutvarkytų sodybų ir namų: „išlaižytas“ kiekvienas kampelis iki pedantiškumo, bet labai maža dalis turi „dvasią“. Pasižiūri, atrodo, viskas tvarkinga ir gražu, bet kirba jausmas, kad kažko trūksta, kažkas ne taip. O kitoje sodyboje, žiūrėk, ir šen neišbaigta, ir ten kreiva, bet atėjus nesinori iš tos sodybos išeiti, norisi ten būti.

 

– Ar, jūsų manymu, lietuviai moka puošti aplinką?

Romas Šimanauskas taikoskelias.lt dvasingi strapnsinai apie sendaikciu restauravima paveikslu restauravimas

Sendaikčių restauravimas

– Teko lankytis daugelyje šalių – ir artimų, ir tolimų. Bendrame kontekste lietuviai nelabai kuo išsiskiria iš kitų tautų. Tik kitur savitas puošybos stilius. Na, tarkim, paimkim Egiptą. Lietuviui Egiptas atrodo kaip šiukšlynas ir dizenterijos inkubatorius. Bet kai įsigilini į jų kultūrą, kai bandai jų akimis pažiūrėti į puošybos elementus ar stilių, tai viskas stoja į savo vietas.

Rytiečiai kuria namų atmosferą remdamiesi visai kitokiais principais. Tarkim, eilinis dievotas musulmonas puošia savo namus ir sukuria harmoniją naudodamas ne materialius puošybos elementus, o dvasinius. Jie turi paprotį, kad jei į jo namus ateina kitatikis arba jo priešas, tai jis turi elgtis su savo priešu gerai: pavalgydinti ir duoti gerti, elgtis su juo taip, lyg būtų pats Dievas atėjęs į namus. Jie saugo namus nuo konfliktų ir barnių – aš tai laikau puošyba. Nes tokiuose namuose jaučiasi harmonija, ten gera. Tegul ir sienos apgriuvę, tegul ir aplinkoje nėra angliškos vejos… Senovės lietuviai mokėjo sukurti gerą atmosferą namuose. Dabar tos senos žinios pragaištingai nyksta…

 

– Nuo kada lietuviai pradėjo puošti sodybas įvairiais sendaikčiais?

Sendaikčių restauravimas

Sendaikčių restauravimas

– Savo urvus puošti žmonės pradėjo nuo akmens amžiaus. Bet tos puošybos paskirtis buvo visai kitokia nei dabar. Anksčiau žmonės paišydavo visokius simbolius ir raižinius norėdami apsaugoti savo irštvą nuo piktų dvasių, nuo nelaimių ir plėšrių žvėrių. Ilgainiui tie elementai prarado savo tikrąją prasmę ir tapo tik ornamentais. Taip atsitiko ir su senovės lietuvių puošybos elementais. Visi ornamentai, dabar suprantami kaip ornamentai, anksčiau buvo simbolių kalba ir raštas. Tvorų „štakietai“ būdavo raižomi simboliais, kurie apsaugodavo sodybos ribas, virš langų daromi ornamentai apsaugodavo namo angas nuo nužiūrėjimų ir piktų dvasių. Bet atėjus į Lietuvą sovietmečiui, Postmodernizmui senoji kultūra buvo drastiškai išnaikinta. Ir visi senieji rakandai virto tik simboliais. Na, tarkim, simbolis „svastika“. Mažai kam žinoma jo tikroji reikšmė, bet matydamas žmogus tą simbolį gauna kažkokį jausmą.

Senovinė verpstė. Mažai kas žino, kam toks daiktas buvo naudojamas, bet jis spinduliuoja kažkokiu lietuvio širdžiai maloniu jausmu. Nors senoji pagoniška kultūra buvo barbariškai nužudyta ir jos neliko, bet simboliai ir senieji ornamentai mums kalba jausmų kalba ir šiandien. Taigi žmonės pasiilgo senosios lietuviškos kultūros, tos dvasinės švaros dar iš tų laikų, kai duryse nebūdavo spynų, kai žmonės būdavo sąžiningi. Štai ta nostalgija tiems laikams ir tam dvasiniam švarumui ir verčia žmones apsikarstyti tų laikų simboliais ir rakandais.

– Ar pastebėjote, kad tokie puošybos elementai populiarėja?

– Kaip ir minėjau, populiariausi yra tie puošybos elementai, kurie skleidžia kuo daugiau tikro, tyro senoviško jausmo. Tą jausmą galima sustiprinti tinkamai panaudojus daiktus arba nuslopinti naudojant ne ten, kur reikia. Aišku, dabar populiaru kaišioti kur reikia ir kur nereikia medinius supuvusius ratus, karstyti ant sienų senovines surūdijusias akėčias ar kitokius senovinius daiktus, kurie turi ir antikvarinę vertę, nes jų mažėja ir jie tampa vis retesni.

– Kaip įvairius puošybos elementus patariate saugoti nuo ilgapirščių?

– Apsaugojimo būdų yra daug: aptverti kiemą, kuriame laksto neperšerti šunys, išvedžioti kameras, kurios gan sėkmingai gali būti paslėptos inkiluose, kad nebjaurotų vaizdo. Bet visų geriausia apsauga – tai nepalikti ilgapirščiams, ką vogti. O tai galima padaryti naudojant simbolių pirminį šaltinį. Norint sukurti gerą senovinį jausmą, nebūtina naudoti antikvarinius daiktus. Tam tinka ir nauji daiktai.

Tik tie nauji daiktai turi būti taip padaryti ir taip padėti, kad žmogaus pasąmonei duotų reikiamus impulsus ir sukurtų reikiamą jausmą ar atmosferą. Tuo principu yra padaryta Japoniški sodeliai, kur tik keletas ar keliolika akmenų ir gražiai iškedentas smėlis apie tuos akmenis. Na, architektūriniu požiūriu ten nėra į ką žiūrėti – nei dizaino, nei kompozicijos. Netelpa tie sodeliai į jokius meninius rėmus, bet užtat jausmu tiesiog „nupučia“ žmogų. Todėl ten ir renkasi minios turistų paspoksoti į akmenis ir pamirkti jų sukurtame jausme. Kada mes sukuriame didelę jausminę pridėtinę vertę nenaudodami jokių brangių ar antikvarinių dalykėlių, tai ir vogti nėra ką. Na, tarkim, jei tuos japoniškus akmenis kas pavogtų ir parsitempęs namo išmėtytų sklype ir apibarstytų smėliu ar žvyru – jokio rezultato tai neduotų. Tie akmenys tiktų tik į pamatus. Genialumas paprastume – tokia patarlė yra. Ta patarlė apie visa tai ir kalba.

Romas Šimanauskas

P.S. su Romu Šimanausku galite susisiekti:

Tel. nr. +370 698 46289

El.p. romas.simanauskas@gmail.com

Sendaikčių restauravimas ir namų erdvės puošimas jais. Ką reikia žinoti?

Apie senų medinių namų renovavimą